Ką verta turėti omenyje, renkantis kolegas pavežimui (carpool'ui)

Važiuojant gali geriau susipažinti su žmonėmis, su kuriais darbo vietoje persimeti tik keliais žodžiais. Tačiau kolegos gali pradėti pasakoti darbo vietos gandus, kurie ne visada yra linksmi, gali būti kompromituojantys, nes pasirodo gražioji sekretorė užmezgė romaną su bosu ir administratore iš karto. Tačiau nereiktų gandų nuvertinti, jie gali jums suteikti pakankamai informacijos, kad galėtumėte apšmeižti visus tris ir toliau gyventi nesirūpinant pinigais.

Dar gali pasitaikyti, kad kompanijoje yra vienas žmogus, kuris visada vėluoja arba yra labai įkyrus. Na, jo palikti stovinčio gatvėje nebūtų itin mandagu, bet jūs juk nekaltas, kad jis toks įkyrus, čia jo kaltė. Galės eit pėsčiomis, bus jam pamoka, kad nereikia garsiai čepsėti ir kalbėti telefonu, kai groja jūsų mėgstamiausią dainą.

Pats didžiausias kompanijos pliusas yra kad jie gali sutrumpinti kamštį savo šnekomis. Jeigu jos įdomios aišku. Jeigu neįdomios, tiesiog galite garsinti radiją tol, kol nieko nesigirdės. Kol visi panirsite į muzikos liūną ir galiausiai net nesigirdės gatvės, nes jūs jau būsite nuvažiavę nuo tilto. Garsi muzika pakenkė jūsų būgneliams ir jūs neišgirdote to priartėjusio sunkvežimio. Kaip gaila.

Taip pat keičiantis vairuoti, kažkas gali vairuoti truputį agresyviau ir jums norėsis prisisegti dar penkis saugos diržus, o kitas žmogus gali slinkti kaip sraigė ir jums norėsis tiesiog išlipti ir pačiam stumti mašiną, nes taip bus greičiau.

Ne visada gali sutapti jūsų ir jūsų bendradarbių grafikai. Juk nenorite laukti automobilyje, kol jūsų kolega baigs flirtuoti su visomis ofiso merginomis ir teiksis išeit? O jeigu kažkuri sutiks eit į pasimatymą? Sveikinu, jūs ką tik tapot jų vairuotoju. Sėkmės. O jeigu jums pasimatymas? Tada jūsų pavežimo kolegos bus jums kaip penkta ar šešta šuns koja. Nors gal šešios kojos visai patogu. Reiks paklaust, jei tokį šunį sutiksiu.

Jeigu jus veža, galite numigt ir pabaigti sapnuoti tą košmarą arba atsiversti nešiojamą kompiuterį ir pabaigti tą ataskaitą, kurią sakėt pabaigsit prieš porą savaičių. Vai vai vai, meluoti negražu.

Svarbiausia susitarti dėl taisyklių: ar galima rūkyti mašinoje, ar galima valgyti ar gerti (nepamirškit pavaišinti ir vairuotojo!), kiek bus laukiama vėluojančių ir kokia jiems bus bausmė, bei ką daryti jei jūsų viaruotojas susirgo ir visgi negalės atvažiuoti (tough luck buddy).

Vis dėlto, ar pavežti kolegas ar ne priklauso nuo jūsų bendro susitarimo. Nepamirškit būti saugūs kelyje ir negerti vairuojant, nes gali išsipilti gėrimas. Sėkmės!

Išdegintos žemės

Sako, išdeginti žemes reikia, kad jose geriau augtų,

Jei tai tiesa, mano žemės turėtų vešėti, žydėti.

Bet, vos tik prisiminus, tarsi pirštus per peilį brauktų,

Aš noriu nežinoti, pamiršti, užteks gi kentėti.

Koks dar skausmas? - klausia jie,- juk išdegė ir viskas.

Čia kaip trąšos, gyvenk toliau. O šiaip, pati kalta, nesiskųsk.

Pati kalta, kad norėjai paragauti ugnies, patraukė miškas.

Pati įleidai, nepasipriešinai, galėjai degintojus lauk išgrūst.

Negalėjau.

Bandžiau.

Jau viskas.

Gyt laikas.

Bet kai tau išdega žemės… Niekas nepasako, ką daryt toliau.

Nežinojau, kad kasdien matysiu tą plyną lauką prieš save.

Maniau, greitai vėl sužaliuos, tik reikia dar truputį palaukt.

Bet žemės buvo tuščios. Aišku, kad aš kaltinau tik save.

Bijojau. Bijojau kiekvieno daigelio, kuris išdygdavo netyčia,

Nes vos tik kas išdygdavo, vėl pasirodydavo ugnis ir dūmai.

Todėl vos pamatydavau žalią, buvau griežta kaip bažnyčia,

Išraudavau. Skaudėjo. Pas mane tuščia, pas kitus gėlių rūmai.

Negalėjau žiūrėt į savo žemes, negalėjau leisti kitiems matyti.

Atradau tada aš ne itin tinkamas trąšas, dirbtines gėles.

Sakė neaugs niekas iš viso, o aš sakiau, man reikia apgyti.

Apsimečiau, patikėjau, nors ir naudojau jas kaip lėles.

Aptvėriau laukus nuo prašalaičių, tik aš naudojausi vartais,

Ir jie teisė mane, kai kasnakt eidavau ieškoti gėlių netikrų,

Bet nors ir dirbtinės, jos bent jau žydėjo. Ir kartais, kartais,

Pamiršdavau, kad jos iš plastiko, negyvos, nevalgomos vikšrų.

Mano žemės išdegė. Jos juodos, nepurentos, bet gyvos.

Išroviau aš tas plastikines gėles – atsibodo į jas žiūrėti.

Gal kada išaugs ten kas nors. Gal obuoliai. Gal slyvos.

Nebebijau žalios. Nebebijau ugnies. Turbūt metas sėti.