Sako, išdeginti
žemes reikia, kad jose geriau augtų,
Jei tai tiesa, mano
žemės turėtų vešėti, žydėti.
Bet, vos tik
prisiminus, tarsi pirštus per peilį brauktų,
Aš noriu nežinoti,
pamiršti, užteks gi kentėti.
Koks dar skausmas? -
klausia jie,- juk išdegė ir viskas.
Čia kaip trąšos,
gyvenk toliau. O šiaip, pati kalta, nesiskųsk.
Pati kalta, kad
norėjai paragauti ugnies, patraukė miškas.
Pati įleidai,
nepasipriešinai, galėjai degintojus lauk išgrūst.
Negalėjau.
Bandžiau.
Jau viskas.
Gyt laikas.
Bet kai tau išdega
žemės… Niekas nepasako, ką daryt toliau.
Nežinojau, kad
kasdien matysiu tą plyną lauką prieš save.
Maniau, greitai vėl
sužaliuos, tik reikia dar truputį palaukt.
Bet žemės buvo
tuščios. Aišku, kad aš kaltinau tik save.
Bijojau. Bijojau
kiekvieno daigelio, kuris išdygdavo netyčia,
Nes vos tik kas
išdygdavo, vėl pasirodydavo ugnis ir dūmai.
Todėl vos
pamatydavau žalią, buvau griežta kaip bažnyčia,
Išraudavau.
Skaudėjo. Pas mane tuščia, pas kitus gėlių rūmai.
Negalėjau žiūrėt
į savo žemes, negalėjau leisti kitiems matyti.
Atradau tada aš ne
itin tinkamas trąšas, dirbtines gėles.
Sakė neaugs niekas
iš viso, o aš sakiau, man reikia apgyti.
Apsimečiau,
patikėjau, nors ir naudojau jas kaip lėles.
Aptvėriau laukus
nuo prašalaičių, tik aš naudojausi vartais,
Ir jie teisė mane,
kai kasnakt eidavau ieškoti gėlių netikrų,
Bet nors ir
dirbtinės, jos bent jau žydėjo. Ir kartais, kartais,
Pamiršdavau, kad
jos iš plastiko, negyvos, nevalgomos vikšrų.
Mano žemės išdegė.
Jos juodos, nepurentos, bet gyvos.
Išroviau aš tas
plastikines gėles – atsibodo į jas žiūrėti.
Gal kada išaugs ten
kas nors. Gal obuoliai. Gal slyvos.
Nebebijau žalios.
Nebebijau ugnies. Turbūt metas sėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą